Suoleliai

Nukrenta (vis tiek grakščiai) prie pat Ciel kojų. Suinkščia. Bando kažką išspaust.

Užrėkia
-ATSIPRAŠYK!!
Kažką sumurmėjęs paskleidžia juodus dūmus aplink ją.
-Tikiuos jautiesi geriau.
Apsisuka.
-Ciel, jei kas bus, rašyk.
Išeina

bailiai linkteli ir žiūri į Victorią.

Ta absoliučiam šoke. Visa dreba. Jos nuostabioji suknelė purvina, krisdama dar sugebėjo ir susiplėšyt, plaukai išsileidę ir susivėlę, ant veido antausio žymė. Bando kažką išlement.
- L...Lor...de..
"Jis sakė tiesą... aš niekam nereikalinga... išpuikus... kalė... Štai kas aš! Tai tiesa... Tiesa!"

pakelia ją ant kojų ir pasodina.
-atleidžiu..
nuleidžia galvą
-aš niekam pasaulyje nebereikalingas.. nieko neturiu.. aš išpuikęs.. štai kas aš.. aš vienas kaip pirštas..
žvelgia į ją
-bet be tavęs-aš tikrai nieko neturiu..

Išplėstom akytėm žiūri į jį. Kiek apsiramina. Nulenkia galvą.
- Aš neverta jūsų atleidimo. Dėkoju, jaunasis šeimininke.
Šituos žodžius ji pasakė kaip niekad mandagiai. Atrodo visas jos išpuikimas lyg garuote išgaravo.

nejučia apkabina ją. nusiima žiedą ir užmauna jai ant mažojo pirštelio.
-jei neteksiu tavęs-neteksiu visko..
atsidūsta

- Lorde!
Žiūri į žiedą išplėstom akytėm. Nežino ką besakyt.
- Aš negaliu... Priimt jo...

-gali.
kiek šypteli ir nubraukia kraują nuo savo lūpų. žiūri į jį.
-tai savotiškas ženklas kurį palieku tau. tu jį turėsi iki gyvenimo pabaigos..

Dėkodama vėl nulenkia galvą. Švelniai nuvalo no jo drabužių smėlį, sutvarko juos.
- Ar dabar turėsiu gyventi su jumis, rūmuose, Lorde?

linkteli
-visi.. er.. tarnai..? gyvena rūmuose.. Vicotoria.
kreivai šypteli ir nustatęs savo įprastą miną atsisėda.

Linkteli.
- Ką norėsite veikti, lorde?
Žvelgia į jį.

šypteli
-norėčiau grįžti namo.. į savo vonią..
užsimerkia
-ir tada miegoti.. ilgai ir saldžiai..

- Kaip norite.
Atsistoja (kaip visada grakščiai) ir padeda jam atsistoti.

kiek šypteli
-eime.
išeina